Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis. Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei ir Lietuvai patekus carinės Rusijos įtakon (1795 m.), Panerių dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukrai Aleksandrai ištekėjus už J. Riomerio, šios giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų. Prieš I pasaulinį karą Panerių dvarą įsigijo grafas Antanas Slaboševičius, tačiau nuolat jame negyveno. Dvaro žemę (apie 1000 ha) ir visus ūkinius reikalus tvarkė valdytojas Teodoras Mickevičius. Jis rūpinosi ir dvare įkurtu pensionu, plėtė poilsiautojams teikiamas paslaugas: įrengė prieplauką, teniso kortus.
1922 metais, Lietuvoje vykdant žemės reformą, didžioji dalis dvaro žemės buvo nusavinta. Pagrindiniai dvaro pastatai ir dalis žemės iki maždaug 1936–1937 m. priklausė A. Slaboševičiui. Vėliau savininkas dvarą pardavė. Dalį žemės nusipirko dvaro valdytojas T. Mickevičius. Savo žemėje jis pastatė naujus medinius namus pensionui, į kurį poilsiauti suvažiuodavo Lietuvos šviesuomenė.
Prieš Lietuvą okupuojant Sovietų Sąjungai, Panerių dvaras priklausė Kauno gimnazijos direktoriui Stasiui Kairiūkščiui (ar jo giminaičiams). Po antrojo pasaulinio karo ir S. Kairiūkštis su šeima, ir T. Mickevičius buvo išvežti į Sibirą. Nacionalizuotas dvaras atiteko Rašytojų sąjungai. Vėliau čia buvo vaikų namai, o nuo 1968 metų – Vievio sanatorinė-internatinė mokykla.
Iki šių dienų geriausiai išsilaikė vaizdingoje vietoje ant Neries kranto stovintys dviaukščiai dvaro rūmai. Nuo rūmų matosi upės vingis su didele sala, slėnį supa miškingos Neries senslėnio kalvos. Greta dar tebestovi menkaverčių pokarinių pastatų apsupti dvaro ūkiniai pastatai: oficina, tvartai, kumetynas, ledainė. Iš jų vertingiausias yra medinis kumetyno pastatas, nes kituose Lietuvos dvaruose tokios paskirties pastatai dažniausiai jau sunykę.
Šaltinis 1
Atsiliepimai